Savasties paieškos I

Kažkurioje savo smegenų dalyje kiekvienas saugome santykių žemėlapį. Sėdėjimas pas mamą ant kelių, geriausio draugo rankos paspaudimas, mylimojo apkabinimas. Tai tarsi ženklai pagal kuriuos, kai liekame vieni, orientuojamės savo vidiniame žemėlapyje. 

Vien paprastas žinojimas, kad kai krisiu yra kas mane palaikys, suteikia pasitikėjimą ir ramybę. Kokie pirmi žodžiai kyla iš pasąmonės apie savo vidiniu žemėlapiu besinaudojantį žmogų? Įsižeminęs? Esantis ryšyje? Šių sąvokų antonimas yra vienišumas, - teigia amerikietė mokslininkė imunologė Estera Sternberg.

Bet koks išėjimas iš namų ir susitikimas su kitu žmogumi gali kelti įtampą. Nuo santykių su išore kokybės nemaža dalimi priklauso ir mūsų vidinė būsena. Bet koks santykis gali didinti arba mažinti nerimą ir stresą. Psichologijos profesorė Barbara Fredrickson, savo žymiajame veikale „Pozityvumas“ atskleidžia „plėsk ir kurk“ pozityviųjų emocijų teoriją, kuri teigia, kad evoliuciškai pozityviosios emocijos susiformavo tam, kad skatintų kūrybingumą, smalsumą, gebėjimą mąstyti plačiau, suvokti platesnį kontekstą. Ilgalaikiai jos tyrimai parodė, kad pozityvios emocijos lemia ilgalaikių resursų kūrimą, tokių kaip psichologinis atsparumas, psichologinis sveikatingumas, didesnis pasitenkinimo gyvenimu jausmas.

Kai matome nuošaliai sėdintį vieną žmogų, ar kartais kyla mintis „ vienišas?“. Tačiau jeigu mums pavyktų įsiskverbti į to žmogaus vidinį pasaulį, pamatytume ryšių žemėlapį su visais atvykimo vietų, kuriose gaunamas dėmesys ir palaikymas, taškais. Iš kitos pusės net būdami Džėjum Getsbiu galime jaustis visiškai vieniši. Vien romanų kiek prirašyta žmogaus atskirtumo tema.

Žmogus - sociali būtybė ir jos noras būti ryšyje su kitais, palaikyti ryšį kyla natūraliai. „Buvimas kartu“, „šeimos ryšys“, „ryšys“ – šios sąvokos bando apibrėžti tai, kas yra už šių žodžių. Šių ryšių jautimas limbinėje smegenų dalyje provokuoja galingas hormonines, neurochemines ir imunines reakcijas, o per jas ir mūsų atsaką į susirgimus ir sveikatą.

Pokalbis

Mes labai anksti ritualais ir simboliais užšifruojame patiriamas emocijas fiziniuose objektuose, kurie suteikia ryšio pajautimo palaimą. Minkštas vaikiškas žaisliukas, jaukus užklotėlis, namų kvapas virtuvėje, sutuoktuvių žiedas turi galią pažadinti prisiminimą, kad kažkada tikrai buvome mylimi. Tas paslaptingas socialinių ryšių nematomas tinklas. Čia ne apie feisbuką, jeigu ką. Apie feisbuko iliuzinį ar jau realų ryšį kiek vėliau... Realus nematomų ryšių tinklas sukuria tęstinumo, amžinybės ir kartu pilnatvės vidiniame žmogaus pasaulyje pojūtį. Klasės susitikime ar po 10, ar po 20 metų bendraujame lyg nebuvo jokios pertraukos ir mokyklą baigėme dar vakar. Tačiau gali būti ir taip, kad ryšyje esantys žmonės tą pačią akimirką smegenyse užkoduoja skirtingai. Kad ir studentas, tik išvykstantis iš namų studijuoti į kitą miestą dar yra priklausomas nuo tėvų, o grįžta jau savarankiškas. Jų atmintys "nebuvimo, pauzės laikotarpyje" skirtingos ir sugrįžusnamo, rezonanso radimui prireikia iš naujo atstatyti prarastų ryšių tinklą, žiedelis po žiedelio sujungiant į grandinėlę asmenines patirtis į bendras, nuo išsiskyrimo iki grįžimo akimirkos.

Socialinių ryšių pasaulis gali aktyvuoti atsaką į stresą arba jį mažinti. Jeigu emocijos ir jausmai yra tai, kad išjudina šiuos ryšius, tai ryšiai reguliuoja trauką arba atstūmimą. Verslo pasaulis uždirba kurdamas meilės romanus, filmus, kosmetiką, aprangą, reklamą, vienu ar kitu būdu pakabindamas mus ant gydančių(gal tik iliuzinių), tačiau trokštamų socialinių ryšių kabliuko.

Įdomus faktas, kad socialinis konfliktas sukelia unikalią hormoninę reakciją, kurios kitos streso rūšys negali sukelti. Tai polinkis į herpes virusą. Hormonas, vadinamas nervų augimo faktoriumi, dar kitaip „šalčio opa“ yra gaminamas seilėse. Tie, kuriems herpes virusas dažnas svečias, prisimins, kad jis iškyla būtent patiriant stresą - neišmiegojus, pervargus, tačiau dažniausiai, užsitęsus nerimui.

Toliau iš realios persikeliame į virtualią ryšių erdvę. Vienas didžiausių dabarties socialinių mąstytojų Zygmundas Baumanas teigia, kad internetas XXI amžiuje užėmė dievo vietą ir ne trivialia visažinystės prasme – juk jis visko nežino. Kaip neatlikus savo ritualų religingą žmogų apima nerimo jausmas, taip pat neatsidarius Feisbuko paskyros, mes jaučiame, kad sunkiai begalime sutelkti dėmesį į čia pat esančius dalykus – ne tai, kad jais nesidomime, ne, bet negalime atsikratyti migloto jausmo, kad mums nedalyvaujant vyksta kažkas, ko dalimi turime būti, bet nesame. Tas pats žmogaus prigimtinis ryšio ir palaimos jausmo poreikis aktyvuojasi. Savo laiku prancūzų sociologas ir antropologas Emilis Durkheimas tvirtino, kad religija tai taip pat keistai užkoduota sistema, kuria parodoma pagarba buvimui kartu. „Juk tikėjimas – pirmiausia šiluma, emocinis gyvumas, individo pakėlimas aukščiau savęs paties.“ Aukščiau savęs pakildamas žmogus papildo savo gyvybines jėgas ir atsargas. Tai tarsi šilumos židinys, panašių į mus visuomenė, bendrumo jausmas.

Iliuzijų atsikračiusiam vakariečiui šis židinys dabar pasiekiamas skaitmenine forma ir be jokio dvasios įsipareigojimo. Tai tarsi ryšys tarp dviejų „savanoriškos vergovės“ formų ir troškulio kitų žmonių draugijos. Mes gyvename dviejuose labai skirtinguose universumuose: prijungtyje ir atjungtyje, teigia Zygmundas Baumanas.

Daug kas tiki, o dar daugiau kas laiko faktu, kad internetas – tai stebuklingas ginklas, su kuriuo mūšis su nepatogumu, diskomfortu, nepageidaujamomis staigmenomis, netikrumo jausmu yra laimėtas. Technologijos išmoko tobulai kurti produktus atitinkančius mūsų emocijas, troškimus; produktus, kurie tampa mūsų savojo Aš tęsinys. Ar tai reiškia, kad žodžiai tuoj virs kūnu?

Estų raštojas Reinas Raudas iškelia hipotezę, kad dabar kuriami produktai iš esmės atitinka(mums visiems nežinant) primestą idealą. Ar mes besąlygiškai priimame industrijos primestus idealus? Kaip atskirti tai „kas esame“ ir tai „ko geidžiame“?

Prancūzų filosofas Alainas Finkielkrautas teigia, kad internetas tai palaima ir prakeiksmas, kuriame vien ir kita nebeatskiriamai suvyti. Internetas žada padaryti galą vienatvės, apleistumo ir atskirtinumo baimei. Feisbuke niekada nereikia jaustis vienišam ar pamestas, atmestam, pašalintam. Nereikia būti savo paties draugijoje. 24 val. per parą kas nors yra pasirengęs priimti pranešimą ir gal net į jį atsakyti, ar bent patvirtinti, kad jį gavo. Viskas pasiekiama ranka ir kiekvienas galime pasidaryti nuosavus: reitingus, viešos įžymybės statusus. Artėjame prie tuštybės mugės standartų?

Tačiau laimėjimas, panaikinantis pažeminimą ir paniekinimą, greičiausiai yra jau didesnis ir svaresnis, nei praleistų valandų internete skaičius ir buvimas prijungtyje. Juk interneto vartotojai nepastebi, kokias savybes ima prarasti, nes jie nedaug arba išvis neturėjo galimybės jas patirti asmeniškai. Jie gimė pasaulyje, jau nuo "neatmenamų jiems laikų" persmelktame prijungties ir atjungtiems domeno.

Tai kokie tie praradimai? Ryškiausi - dėmesys, koncentracija, kantrybė. Pripratome tikėtis žaibiškų rezultatų, o jei internetas "lagina", tai kyla milžiniškas vidinis pasipiktinimas. Pasaulis kaip tirpios kavos puodelis: įmaišei miltelius į vandenį ir jau gali gerti. Tačiau juk dideliems pasiekimams reikia didžiulės kantrybės. Reikia mokėti pasipriešinti kliūtims, atsitiktinumams. Studentams vis sunkiau perskaityti straipsnį, ką kalbėti apie knygą nuo pradžios iki galo. Jeigu samprotavimas trunka ilgiau nei kelias minutes, studentai yra linkę jį nutraukti nepasiekus išvadų, o multitaskinimas tapo prioritetu. Galimybių gausa pasakysite?

Tačiau su negebėjimu sutelkti dėmesio išnyksta ir gebėjimas klausytis ir suprasti, galimybės sulėtinti procesą ir įsigilinti, nerti giliau ar pagaliau turėti išlavintą atmintį.

Ir dar apie ryšius. Jų užmezgimas ir nutraukimas yra gerokai lengvesni, nes prijungtyje nėra ilgalaikių įsipareigojimų, pastangų ir darbo, kuris egzistuoja atjungties ryšyje. Tai panašu į rizikos vengimo aktą, trokštant saugumo. Žmonės prijungtyje bendrauja su bendraminčiais ir tai jiems yra zona be konfliktų – internetas tapo patobulinta „uždaros bendruomenės“ versija. Tačiau rizika taip ir neįgyti imuniteto socialiniams konfliktams ir toksiškiems ginčams tik auga.

Iš esmės kaltinti galėtume ne internetą, o juo besinaudojančius žmones, kurie renkasi ne kelionę savo keliu, o patogias jau iš anksto paruoštas judėjimo trajektorijas.
Ko galėtume dar vis pamokyti savo vaikus būdami ryšyje? Išmokti atlikti pasirinkimą. Kartais pasirinkti atjungtį, kartais prijungtį, arba kitaip tariant rinktis skirtingas galimybes. Mokykite vaikus bendravimo meno. Lai šis gebėjimas išlieka prioritetu. Parodykite savo pavyzdžiu, kaip gyventi skirtinguose universumuose ir naudotis vidiniu žemėlapiu. Ir tai yra labai žmogiška.

Parengė Eglė Jona Šatkutė